Pusyno kelias - SPECIALISTAI PATARIA

Tai kiekvienos mamos svajonė. Pasikartojantis ausų uždegimas, varginantis plaučių uždegimas, bjaurusis sinusitas – tai išties dažnos vaikų ligos, kurioms gydyti būtini antibiotikai.

Daugelį išvardintų ligų, o taip pat tokias ūmias ir pavojingas ligas kaip meningitas ir sepsis dažniausiai sukelia bakterija Streptococcus pneumoniae arba, dar vadinama tiesiog pneumokoku. Ką reikėtų apie ją žinoti ir, svarbiausia, ar įmanoma šios baisybės ir jos sukeltų ligų išvengti?

Pneumokokai „gyvena“ žmogaus nosiaryklėje, nosies landoje, taigi, visai paviršiuje. Pagrindiniai šios baisybės nešiotojai – ikimokyklinukai (tyrimų Vilniaus vaikų lopšeliu/darželių lankytojų metu šios bakterijos buvo aptiktos kas antro vaiko nosiaryklėje). Tai, kad yra bakterijos nešiotojas, dar nereiškia, kad vaikas serga. Dažnai pagyvenusi tam tikrą laiką vieno vaikučio nosytėje, bakterija persikelia į kito mažylio nosį, o į to pirmo vaiko nosytę gali atkeliauti dar kito vaiko pneumokokas.

Vaikų nosytes pneumokokas renkasi ne šiaip sau, o todėl, kad ši bakterija turi vadinamąją apsauginę kapsulę, kurios kūdikių ir mažų vaikų organizmas neatpažįsta kaip patogeno ir su ja nekovoja.

Visos pneumokokų sukeltos infekcijos gydomos antibiotikais. Gydymą dažnai sunkina tai, kad atsiranda vis daugiau antibiotikams atsparių pneumokokų štamų.

KAIP SUSTIPRINTI VAIKŲ IMUNITETĄ, PADĖTI GREIČIAU PASVEIKTI IR KĄ DARTYTI, KAD VAIKAS MAŽIAU SIRGTŲ

► Vaiko grūdinimas -tai organizmo imuninės sistemos stiprinimas. Imuninė sistema mums padeda kovoti su įvairiais išoriniais veiksniais, pavyzdžiui, permainingais orais, užterštu oru, infekcijomis, grybeliais, bakterijomis, virusais. Norėčiau pabrėžti dar kitą imuniteto savybę, apie kurią mes nepagalvojame. Imunitetas skirtas kovai su negeromis ląstelėmis, pavyzdžiui, vėžinėmis, palaikyti formą (dar kitaip vadinama homeostazę), kad galėtų organizmas gerai funkcionuoti, gerai gyvuoti. Jis leidžia teisingai funkcionuoti mūsų organizmui. Kova su išorinėmis infekcijomis yra tik mažytis mūsų imuniteto darbas. Tad kuo stipresnis jis bus, tuo geriau.
► Grūdinti naujagimį galima jau nuo pirmosios jo gyvenimo dienos, o jeigu to nedarėte nuo gimimo, galite pradėti bet kada, nesvarbu ar vaikui trys mėnesiai, vieneri metukai ar treji metai. Organizmą stiprinti galime oru, vandeniu, saulės voniomis, judėdami, vaikščiodami basomis. Pavyzdžiui, sakydama, kad galima pradėti grūdinti naujagimį, galvoju, kad galima jį išvystyti šiltame kambaryje ir leisti pabūti kokią minutę nuogam. Tai jau yra pirmasis žingsnis į vaiko grūdinimą. Kartais tėvai apie tai nesusimąsto ir visiškai neleidžia kūdikiui pabūti nuogam. Vienintelis jo sąlytis su oru, kai mama keičia sauskelnes, bet ir tada ne visos kūdikį nuogai išrengia. Vienos mamos leidžia savo kūdikiams nuogiems pasispardyti ir to net nevadina grūdinimu, tiesiog normaliai augina vaiką, kitos praktiškai niekada neišrengia savo kūdikio, galbūt bijo, kad peršals, gal per daug saugo. Todėl pastariesiems ir norėčiau priminti elementarius dalykus, kurie labai reikalingi, kad mažylis kuo mažiau sirgtų. Aišku, leisti kūdikiui pasispardyti nuogam reikia kambaryje, kuriame nėra skersvėjo, neatidarius langų. Pirmą dieną gali pabūti tik 30 sekundžių, antrą savaitę – minutę, paskui dvi minutes ir t.t. Toks paprastas dalykas jau yra labai svarbus kūdikio sveikatai.
     ► Buvimas su vaiku gryname ore taip pat yra grūdinimas. Mažą vaikutį kasdien reikia nešti ar vesti į lauką. Tai turėtų būti savaime aišku, bet ne visi tėvai tai daro. Kai kurie sako, kad gyvena aukštai ir nepatogu vežimą nusinešti į apačią, kiti niekaip neranda tinkamo oro. Ir atrodo, kad nieko tokio, jeigu tris keturias dienas kūdikio neišveš į lauką. Apskritai riba tarp grūdinimo ir sakykime normalaus vaiko auginimo yra labai maža. Buvimas gryname ore labai daug prisideda prie vaiko imuninės sistemos stiprinimo. Atrodytų be galo paprasta išvesti mažylį į lauką, bet daug žmonių šios taisyklės nepaiso.
► Mažylius galima pradėti grūdinti vandeniu anksti, tada kai pradedame maudyti, galime pradėti ir grūdinti. Apskritai svarbiausia grūdinimo taisyklė – stiprinti mažylio atsparumą reikia sistemingai ir nuolatos. Jeigu nutrauksime, teks vėl grįžti į pradinį lygį. Bet reikia tai daryti atsargiai ir po truputį. Visi suprantame, kad grūdinimas vandeniu, reiškia po maudynių apipylimą šaltu vandeniu. Bet iškart to negalima daryti. Išmaudę tarkime trijų savaičių kūdikį, jį apipilame vienu laipsniu vėsesniu vandeniu, po savaitės temperatūrą dar vienu laipsniu sumažiname. Paskaičiuota, kad taisyklingai grūdinant vandeniu, visą vaiko kūnelį galima apipilti šaltu vandeniu tik tada, kai jis bus 9 mėnesių. Grūdinimas yra labai lėtas procesas ir nepertraukiamas, antraip teks daryti viską iš naujo. Tėvai kartais sako, kad bandė grūdinti mažylį, bet jis susirgo. Paklausus paaiškėja, kad pirmą dieną apipylė šaltu vandeniu iki kelių, antrą iki užpakaliuko, o trečią dieną visą apipylė šaltu vandeniu. Tad nieko nuostabaus, kad taip „grūdinamas“ vaikutis susirgo. Turi praeiti maždaug 6-7 mėnesiai, kol galėsime vaikutį visą apipilti šaltu vandeniu. Dar labai svarbu jo neišgąsdinti, nes paskui gali iš viso bijoti vandens ir maudynių.
► Nėra reikalo mažylį maudyti kasdien. Tiesiog tada kai kūdikį maudome (dažniausiai tėvai tai daro kas antrą, trečią dieną) ir grūdinkime. Jeigu vaikas didesnis ir nebuvo grūdintas, galima pradėti nuo pėdučių apšlakstymo vėsesniu vandeniu, kuris kas savaitę turėtų būti vis vėsesnis. Paskui apšlakstykime jį iki kelių ir vėl kas savaitę po truputį vėsinkime vandens temperatūrą. Užgrūdintą vaiką, galėsime vasarą išmaudyti ir mūsų jūroje, ko nepatartina daryti visiškai negrūdintam mažyliui. Jeigu mažą vaiką norime išmaudyti vėsiame ežero ar jūros vandenyje, geriau yra jį visą įkišti trumpam į vandenį, ištraukus nušluostyti ir aprengti, negu leisti jam ilgai braidžioti. Vaikas greičiau susirgs pabraidžiojęs dešimt minučių, negu dvi minutes nuogas įkištas į vandenį.
► Prie saulės vonių, kūdikį, taip pat reikėtų pratinti pamažu. Pirmą dieną gali pabūti penkias minutes, kitą dešimt, paskui penkiolika minučių. Taip po truputį pripratinti iki dviejų valandų. Aišku mažylio atviroje saulėje laikyti nereikia, o kūnelis turi būti išteptas apsauginiais kremais. Dešimt minučių pabuvęs atviroje saulėje, toliau turėtų eiti žaisti į pavėsį. Svarbu, kad apskritai per visą dieną nebūtų saulėje ilgiau nei dvi valandas – tokios yra šios dienos rekomendacijos.
► Vaiko judėjimas irgi yra grūdinimas. Kai mes greičiau judame, greitėja medžiagų apykaita, greičiau kraujas cirkuliuoja organizme, greičiau kvėpuojam, daugiau deguonies patenka į kraują, kurį kraujas aktyviau išnešioja po organizmą. Tokiu būdu visi organai yra suaktyvinami, geriau aprūpinami deguonimi. Nuo to geriau širdžiai, inkstams, žarnynui ir visai imuninei sistemai. Dar labai svarbu, kad pačiam vaikui grūdinimas būtų malonus, ne darbas ar prievarta. Kai tarkim vyresnis vaikas turi šuniuką, jam įdomu su juo išeiti į lauką, kartu pabėgioti. Taip „nekaltai“ jis ir grūdinasi.
► Grūdinamas vaikas turi jaustis gerai. Jeigu mes jį grūdinsime, o mažylis rėks, spardysis ir priešinsis, galime prisidaryti daugiau žalos negu naudos. Vaikai yra skirtingi ir turi skirtingus pomėgius, prie kurių reikėtų tėvams prisitaikyti. Vieni mažyliai be galo mėgsta turkštis vandenyje, o kiti visiškai nemėgsta vandens. Pastarųjų nėra reikalo per prievartą grūdinti vandeniu, maudyti vandens telkiniuose, nes yra ir kitų grūdinimo būdų. Vanduo puiki priemonė stiprinti imunitetą, bet ne vienintelė, tad jeigu jūsų mažylis nemėgsta vandens, ramia sąžine rinkitės kitus būdus.
► Per smėlį, per žemę basomis pabėgioti labai sveika. Pėdutėse yra labai daug aktyvių taškų, kuriuos aktyvindami, aktyviname visus savo vidaus organus. Bet leiskite vaiką pabėgioti basomis, tik tokioje vietoje, kur jam neįlįs stiklo šukė, ar neįgels bitė.
   ► Kad mažylis augtų kuo sveikesnis, jis turi susidurti su daugelyje aplinkoje esančių mikroorganizmų. Tačiau tos aplinkoje esančios medžiagos, bakterijos, turi būti sveikos. Tai reiškia, kad mažylį reikia nešti į parką, švarią pievą, laukymę, pliažą, ne į prekybos centrus, kurs jis gali užsikrėsti ligas sukeliančiomis bakterijomis. Niekada išėjimas su mažyliu į parduotuvę ir atgal neprilygs pasivaikščiojimui pušyne, kaime. Jeigu yra galimybė kūdikį nuvežti už miesto, puiku, nes tai nepalyginamai sveikiau, nei vaikštinėti šaligatviu šalia judrių gatvių. Kūdikis turi kuo daugiau paliesti, patirti, bet tik ne užterštus patogeninėmis bakterijomis daiktus.
► Labai svarbu atsiminti, kad negalima per šiltai aprengti vaiko, nes jis gali ko gero greičiau perkaitęs susirgti, nei sušalęs. Kai vaikas suprakaituoja, būna labai didelis temperatūrų skirtumas: jeigu lauke vėsu, vaikas įkvepia šalto oro, o jo oda karšta. Ir labai lengvai gali susirgti. Vaikus reikia rengti kaip save. Be to vaikas lauke bėgioja, vadinasi jam yra dar šilčiau negu mums. Drabužiai turėtų būti iš natūralių medžiagų, pralaidūs orui.
   ► Norint išvesti vaiką į lauką po ligos, reikėtų atsižvelgti į ligos sunkumą, bet paprastai, kai nekarščiuoja, į lauką patartina išvesti. Laukas nėra blogis, tik reikia protingai aprengti. Taip pat nepamirškime gerai išvėdinti kambario, nes tai taip pat yra vaiko grūdinimas. Kambarys vėdinamas plačiai atidarius langą kelias minutes. Aišku vaiką tuo metu reikia pernešti į kitą kambarį, o atnešti atgal, kai langas bus uždarytas ir kambarys prišilęs. Vėdinti kambarius kai vaikas serga patartina du kartus per dieną.
   ► Pirtis taip pat tinka mažų vaikų organizmo grūdinimui. Bet pirtis turi būti švari, geriausiai privati, o į viešąsias vestis mažiuko vaiko nereikėtų. Į savo pirtį galima leisti vaikutį iki vienerių metukų. Suomiai labai mėgsta pirtis, ten 5 procentai kūdikių dar nesulaukę nė mėnesio yra nešami į pirtį ir apie 90 procentų iki vienerių metų amžiaus vaikų kartu su tėvais kaitinasi pirtyje. Pirtis tinkama dėl temperatūrų skirtumo, nes taip vaikai grūdinasi, dėl organizmo išsivalymo.Tik nepamirškit, kad kūdikiui reikia žemesnės pirties temperatūros, galbūt 60, 70 laipsnių. Ir jam pakanka pirtyje pabūti 2-3 minutes. Nesiūlau elgtis kaip suomiai ir į pirtį neštis dar nė mėnesio nesulaukusius kūdikius, paprasčiausiai dėl to, kad neturime tokių tradicijų ir nesame prikaupę tiek žinių per kartų kartas, kaip jie. Bet metų ar virš metų vaiką, jau galime pratinti prie pirties, su sąlyga, kad darysime tai protingai.
► Preparatų, stiprinančių imunitetą pasiūla yra didžiulė, tiek žolinių, tiek homeopatinių, tiek cheminių, vadinamųjų geriamųjų skiepų. Manau, kad visi jie yra geri, ypač augalinės kilmės ir kiekvienam vaikui galima atrasti tinkamiausius. Bet nėra taip, kaip kartais tėvai įsivaizduoja, kad sugirdys mažyliui buteliuką kokių nors imunitetą stiprinančių lašiukų ir jis nesirgs. Negalima sakyti, kad jie 100 procentų efektyvūs. Pati skiriu tokius preparatus dažnai sergantiems savo pacientams ir jų efektyvumą galiu vertinti pagal žmonių atsiliepimus. Vieni tėvai džiaugiasi, kad mažylis nustojo sirgti, kiti sako, kad jų vaikas vis tiek serga... Imunitetui stiprinti skirti žoliniai preparatai nekenkia, jeigu vaikutis nėra alergiškas kokiai nors jų sudedamajai daliai, bet garantuoti, kad mažylis mažiau sirgs negaliu. Bet jeigu yra problemos reikia ieškoti preparatų, kurie tiktų būtent jūsų vaikui. O jeigu vaikas sveikas, dažnai neserga, gauna pilnavertį maistą, gal iš viso tokių preparatų duoti nėra reikalo, nes vis tiek tai yra apdoroti, pusiau cheminiai preparatai ir be reikalo geriau jų negirdyti.
► Vadinamieji geriamieji skiepai, tai tam tikru būdu susilpnintos bakterijos, kurias sugėrus mažomis dozėmis organizmas prie jų pripranta, įgauna atsparumą ir mažiau sergama. Šiuos preparatus saugu gerti, bet taip pat pasak tėvų daliai vaikų padeda, kitai daliai ne. Be to juos galima įsigyti tik su gydytojo receptu, kuris ir spręs, ar reikalingi jie jūsų vaikui. O kaip mama galiu pasakyti, kad mano vaikams padeda žoliniai preparatai.
► Vitaminai yra dviejų rūšių. Tirpūs vandenyje ir riebaluose. Vandenyje tirpių, tarp kitko ir vitamino C galima nesibaiminant duoti, nes jie nesikaupia organizme. Jeigu gauname jų per daug, tiesiog pasišalina su šlapimu. O riebaluose tirpių vitaminų, A, E, D – perdozuoti negalima, nes jie kaupiasi organizme. Tad ypač žiemą, vitamino C vaikui tikrai galima duoti. Galima jo duoti gryno arba tarkim greipfruto sėklyčių ekstrakto, kurį tėvai ypatingai giria. Bet reikia atsiminti, kad vitaminas C yra rūgštis, tad geriau neduoti jo nevalgiusiam mažyliui, nes gali skaudėti skranduką.
► Dabar specialistai rekomenduoja duoti vaikui (kelerių metukų, ne kūdikiui) valgyti ledų visus metus – ne tik vasarą, bet ir žiemą, aišku ne gatvėje, vėjyje, o namuose. Teigiama, kad laižydamas šaltus ledus grūdina gerklę. Toks grūdinimas, pasak specialistų, ypač tinka dažnai sergantiems angina vaikučiams. Pratinti ir vėl reikia mažais žingsneliais: pirmą savaitę, kas antrą dieną duoti pusę porcijos, antrą – jau galbūt galima duoti ir visą ledų porciją. Iš pradžių iš šaldymo kameros ištrauktus ledus reikėtų palaikyti kambario temperatūroje, kad šiek tiek atitirptų. Gėrimus iš šaldytuvo duoti galima, bet pripratintam vaikui. Jeigu visą laiką atsigerti duodavote šilto ar drungno vandens, staiga paduosite vandens iš šaldytuvo – galite susargdinti savo mažylį. Todėl, reikėtų pratinti pamažu, duodant vis vėsesnius gėrimus. Kai pripras, galės gerti iš šaldytuvo ir neskaudės dėl to gerklės. Manau, kad kaskart mažyliui gėrimo nereikia šildyti, bet staigiai šalto duoti irgi negalima. Beje, aš kalbu apie 3-5 metų vaikus, nes kūdikiui iš šaldytuvo gėrimo duoti negalima.
   ►Jeigu vaikas eidamas į darželį dažnai serga pirmiausiai reikėtų leisti namuose vaikui pasveikti. Blogai, kai sergančius vaikus tėvai atveda į grupę, nes jie užkrečia kitus ir užburtas ratas niekaip nesibaigia. Mano patarimas, nevesti dar nepasveikusio vaiko į darželį. Jeigu namuose yra kūdikis, kuris yra sveikas ir nuo broliuko užsikrėtęs praserga elementaria sloga, kuri nesikomplikuoja ausų uždegimu, bronchitais ar kitomis ligomis, tada vyresnįjį galbūt galima ir toliau leisti į darželį. Bet jeigu mažiukui kiekviena sloga sukelia rimtas komplikacijas, vardan jo sveikatos, geriau ir vyresnėlį palaikyti namuose. Aš pati tokiais išskirtinais atvejais rekomenduoju vyresnio vaiko neleisti į darželį, ypač tuo metu, kai siaučia ligos. Bet spręsti reikia individuliai, atsižvelgus į tai, ar stipriai vaikai serga ir kokiais vaistais yra gydomi. Na, o jeigu mažylis pasveiksta be antibiotikų, jis pasloguos, susidurs su virusais ir nuėjęs į darželį mažiau sirgs.
► Mokykloje virusinių infekcijų neišvengsime, o imunitetas susidaro tik tada, kai prasergi tam tikromis ligomis. Todėl visai neleisti vaiko į darželį irgi nėra gerai, nes labai didelė tikimybė, kad jis nuolatos sirgs mokykloje. Tad bent į paruošiamąją darželio grupę rekomenduojama leisti vaiką.
   ► Dar vienas iš būdų padėti dažnai sergančiam vaikui - lankyti druskų kambarį, jis tikrai pasiteisina.Druskų kambarys tinka ir virusinių kvėpavimo takų profilaktikai, nes stiprina imunitetą ir vaikui po ligos, kad ilgiau išliktų sveikas. Vaikams druskų kambarys rekomenduojamas ne anksčiau kaip nuo pusantrų, dviejų metukų. Druskų kambaryje reikia ramiai pasėdėti ir pakvėpuoti, o visai mažam vaikui sunku tai padaryti. Iki metų laiko kūdikiai į druskų kambarį įleidžiami išskirtinais atvejais. Rekomenduojama vaikams ateiti į druskų kambarį prieš rudenį, kad sustiprėtų imunitetas prieš darželį ir mokyklą ir paskui pavasarį, kad mažiau sirgtų. Druskų kambarys skatina sekreto suskystėjimą, išsivalymą – tiek iš bronchų, tiek iš sinusų. Jis tarsi priverčia negeras medžiagas, susikaupusias mūsų organizme išeiti lauk. O jeigu druskų kambarį lankys sveikas vaikas, iš pradžių nepastebėsite jokio efekto, o vėliau jis mažiau sirgs. Į druskų kambarį reikėtų nueiti bent 10 kartų, rekomenduojama kasdien. Sunkiau plaučių ligomis sergantiems vaikams reikėtų pabūti druskų kambaryje kasdien maždaug 15 dienų ar daugiau. Siuntimo nereikia, pakanka paskambinti ir susitarti. Mažiems vaikams druskų koncentracija yra mažesnė, vyresniems didesnė, suaugusiems didžiausia, taip pat skiriasi buvimo kambaryje laikas.
Paprasti dalykai, kad vaikas augtų kuo sveikesnis:

Alerginėmis ligomis serga apie 10-20 proc. populiacijos, o įvairūs ūminiai epizodiniai ir trumpalaikiai alergijos požymiai būna net 20-40 proc. žmonių. Kūdikiams ir vaikams alerginės reakcijos pasitaiko pakankamai dažnai. Dažniausiai pastebima reakcija į maistą - alergija karvės pienui. Pavyzdžiui, pirmąjį gyvenimo mėnesį atsiranda 30 proc., o iki 3 mėn. - 60 proc. alergiškų kūdikių.
Kūdikiams iki 1 metų apie 90 proc. atvejų aalergija pasireiškia odos išbėrimasi, o 6-8 proc. atvejų alergija prasideda kvėpavimo takų ligomis (bronchitu, obstrukciniu bronchitu, kurie dažnai pasireiškia jiems būdingu karkesiu) ir virškinimo trakto simptomais (atpylimas, spazmais, vidurių nepastovumu).

Kokie alergenai dažniausiai sukelia odos alergiją?

Kūdikius ir pirmųjų 2-3 metų vaikus dažniausiai alergizuoja kiaušinis (ne tik baltymais, bet ir trynys), karvės pienas, kviečiai, soja, žemės riešutai, kakava, citrusiniai vaisiai. Vienas iš pirmųjų maisto alergenų, sukeliančių vaiko organizmo sensibilizaciją, yra karvės pienas, labai dažnai vartojamas maitinimui ar primatinimui nuo pirmųjų kūdikio gyvenimo savaičių. Pienui alergiški apie 10 proc. naujagimių. Nuo 5 iki 35 proc. kūdikių ir vaikų, netoleruojančių karvės pieno baltymų, gali būti alergiški sojos baltymams.

Ar galima nustatyti alergeną vaikams?

Odos dūrio mėginiai atliekami nuo 6 mėn., o įprasti rutininiai tyrimai - nuo 1 metų amžiaus. Diagnozei patvirtinti ištiriamas IgE kiekis kraujyje. Vakarų šalyse tik gimusiam vaikui iš virkštelės imamas kraujas ir jei randamas padidėjęs IgE kiekis - toks vaikas priskiriamas padidėjusios rizikos grupei. Suprantama, jog tokie vaikai dispanserizuojami, rekomenduojamas tam tikras aplinkos režimas, maistas ir t.t.

Ar jautrumas konkretiems alergenams yra paveldimas?

Manoma, kad polinkis sirgti alerginėmis ligomis yra genetiškai sąlygotas. Statistikos tyrimai patvirtina, jog alerginėmis reakcijomis sergančiose šeimose gimę vaikai turi daug didesnę tikimybę taip pat susirgti alerginėmis ligomis. tikimybė, kad sveikų tėvų vaikas susirgs alerginėmis ligomis, yra 10-15 proc. Šis procentas mūsų mūsų urbanizacijos laikais linkęs didėti. Jei vienas iš tėvų turi atopinę ligą (alergiją), rizika, jog jo vaikams pasireikš alergija, yra 37 proc., o jei abu tėvai turi atopiją, rizika siekia 70 proc. Jautrumas konkretiems alergenams sutampa rečiau, kadangi yra paveldimas polinkis sirgti alerginėmis ligomis, o ne polinkis konkrečiam alergenui. Žmonėms, paveldėjusiems nepilnaverčius genus, gaminasi labai daug IgE, kurie dalyvauja alerginėse reakcijose.

Ar kudikystėje buvę alerginiai išbėrimai gali nebepasireikšti vyresniame amžiuje?

Nors gali likti teigiami odos testai, bei normalus IgE tyrimas, nustatyta, kad 1/3 vaikų ir suaugusiųjų per 1-3 metus išnyksta maisto alergijos simptomai. akivaizdu, jog "išaugimas" iš maisto alergijos (kuris dažniausiai pasireiškia odos išbėrimasi) priklauso nuo alergeno ir to, kaip pacientas laikosi eliminacinės dietos. Pavyzdžiui, alergija pienui iki 2-3 metų pranyksta ir todėl saikingą kiekį pieno produktų galima vartoti

Ką daryti pirmą kartą kūdikio odoje pastebėjus alerginius išbėrimus?

Pastebėjus pirmuosius alergijos požymius ar įtarus alergiją, būtina kreiptis į gydytoją. motinai bus patarta susekti "kaltąjį" produktą. Namų sąlygomis tai daryti patogiausia kasdien pildant maitinimosi dienyną. Įtariamieji produktai turėtų būti išbraukiami iš vaiko valgiaraščio. Po to, kad būtų įsitikinta savo tiesa, reikia vėl paskirti po vieną ankščiau išbrauktą produktą. Jei ligos požymiai pasikartoja, tai tuos produktus tenka išbraukti iš valgiaraščio 6 mėnesiems ar dar ilgesniam laikui.
Esant polinkiui sirgti alergija, reikia vengti valgyti maisto produktų, turinčių didelį histamino kiekį (braškių, žemuogių, bananų, žuvies kakavos, kiaulienos) bei produktų, pasižyminčių dideliu antigeniškumu (pieno, riešutų, kiaušinio, kakavos, šokolado). Įsijautrinimas maisto produktams gali atsirasti bet kuriame vaiko amžiuje.

Kokie kūdikių alerginių išbėrimų gydymo ypatumai?

Patartina atkreipti dėmesį į mitybą - gal vaikas ką nors alergiško suvalgė, kadangi kūdikių alerginiai išbėrimai dažniausiai būna dėl maisto. Kūdikių išbėrimas dažniausiai yra niežtintis, varginantis, ypač jeigu odelė sausa. Visuomet galima patarti naudoti tepalus, kuriuose nėra hormonų, vadinamuosius emolientus. jeigu šios priemonės nepadeda, būtina kreiptis į gydytoją, kuris turėtų spręsti dėl antihistamininių preparatų parinkimo.

Reabilitacija – vienas iš gydymo etapų, kurio tikslas kiek įmanoma pagerinti ligonio būklę, kad jis galėtų grįšti į savo aplinką ir aktyvų gyvenimą nerizikuodamas sulaukti ligos paūmėjimo.

Alerginės ligos – plati savoka, tai lėtinės ligos. Vaikų amžiuje mes dažniausiai susiduriame su šiomis ligomis: atopinis dermatitas, bronchų astma, alerginė sloga, besikartojantis bronchitai. Kai kurie žmonės jau gimsta turėdami polinkį sirgti šiomis ligomis. Todėl visiškai nugalėti ligos negalima – ligonį nuolat turi stebėti gydytojai ir patarti kaip turi elgtis įvairiais etapais. Skirtinga etiologinė ir patogenetinė alerginių ligų prigimtis – nulemia gydymo būdus. Nuo ligos pobūdžio.periodo ir stadijos priklauso skiriami gydymo metodai. Vienas iš jų – reabilitacija. Tai vienas iš gydymo etapų, kurio tikslas kiek įmanoma pagerinti ligonio būklę, kad jis galetų grįžti į savo aplinką ir aktyvų gyvenimą nerizikuodamas sulaukti ligos paumėjimo. Todėl į dažnai iškylantį klausimą – “ar reikalinga reabilitacija ligoniams sergant šiomis ligomis” – atsakymas TAIP. Alerginiai susirgimai – lėtiniai, todėl visiškai nugalėti ligos negalima, tačiau reabilitacijos pagalba galima pailginti remisijios trukmę arba palengvinti paūmėjmą. Efektyviausia kombinuota terapija.

Kiekviena šalis turi pagal savo galimybes sanatorijas, rebilitacines gydyklas, centrus. Prisitaiko prie savo gamtinių sąlygų kurdamas šias įstaigas. Tai kalnai, druskų kasyklos, pajūriai, pušynai.

Ir štai dabar tenka kovoti ne dėl tobulesnio gydymo, geresnių paslaugų ligoniui, o turime prašyti aukštesnių medicininių organizacijų, kad leistų gydyti aplamai.

Kiekvienas vaikas turi teisę gauti nemokamai sanatorinį gydymą vieną kartą per metus.

Po ligoninės vaiko, namuose, laukia ta pati alergizuojanti aplinka. Vaikas po ligonines dar pakankami nespėja išmokti laikytis tam tikros dietos ir t.t. Galima teigti, kad ligonis nepabuvęs reabilitacijos įstaigoj, praleidžia svarbų apmokymo gyventi su savo liga, etapą.Sanatorijoje gydytojai taip pat siekia išmokyti gyventi mažajį ligonį su savo liga.

Geriausią rezultatą pasiekiame tada, kai ligoniui skiriama kompleksinis gydymas. Tai ir dieta, ir režimas, ir medikamentai ir fizioterapija – viskas vienu metu. Namuose net ir patys aktyviausi ir rupestingiausi tėvai to suteikti vaikui negali.

Ekonominiu požiūriu reabilitacinis gydymas: rečiau serga arba visai neserga, išgelbėjimas nuo neįgalumo, gali gyventi visąvertį gyvenimą.

Nesuteikiant pilnos galimybės gydytis, praleidžia reabilitacinį etapą – ligos eiga komplikuojasi:

Psichologė Justina Kukanauzaitė

KAIP ELGTIS KAI SUSERGA VAIKAS

Liga ir pasikeitęs rėžimas

Susirgusį vaiką vargina liga, todėl jis mažiau domisi žaislais ir visais tais užsiėmimais, kurie anksčiau jį labai domino. Žaisdamas greičiau pavargsta, nebenori tęsti žaidimo.
Todėl:

Vaiko nelinksminkite ir įkyriai nesiūlykite žaisti, ypač vienam.

Bet kurio amžiaus susirgęs vaikas reikalauja daugiau dėmesio iš suaugusiųjų. Todėl Jums būtina prisitaikyti prie vaiko – kartu su juo žaisti ramius, daug dėmesio nereikalaujančius žaidimus.

Vaikas, kad ir sergantis, negali nejudėti, todėl jo „pririšti prie lovos“ nedera, net jei gulite ligoninėje. Vien lovoje laikomas vaikutis jausis dar prasčiau. Geriau siūlykite jam ramesnius žaidimus ir stebėkite žaidžiančio vaiko elgesį – pamatę pirmuosius jo nuovargio požymius, padarykite pertrauką.

Nedera su vaiku „paskęsti“ vien filmukų žiūrėjime, kompiuteriniuose žaidimuose. Bet kokia vaizdinė medžiaga sergantį vaikutį labai greitai gali išvarginti – jis tampa irzlesnis, dirglesnis.

Susirgusiam vaikui leiskite miegoti tiek, kiek tik jis nori ir kada nori. Jei yra įmanoma, būtų geriau, kad miegančio vaiko nereikėtų žadinti jokioms procedūroms. Atminkite, kad miegas gydo, kaip ir vaistai.

Liga ir vaiko atmintis

Motinėlė Gamta yra taip sutvarkiusi, kad neigiamos emocijos daug ilgiau atsimenamos nei teigiamos. Neigiamus įspūdžius ilgiau atsimena ne tik vaikai, bet ir suaugusieji. Mažyliai bijo visko, kas jiems yra sukėlę neigiamų įspūdžių. Jie atsimena vienos ar kitos procedūros skausmą, per šalto ar per karšto vandens keliamus nemalonumus ir pan... Bet kurio amžiaus vaikai, jei jiems nepaaiškinama, kas bus daroma, nemaloniai reaguoja ir į burnos, gerklės apžiūrėjimą, jau nekalbant apie sudėtingesnes medicinines procedūras. Prie procedūrų, gydytojų baimės dar prisideda ir vis dar pasitaikantis namiškių bauginimas: „Jei neklausysi, nevalgysi, neisi miegoti, nuvesiu tave pas gydytoją , pateksi į ligoninę...“ Maži vaikai bijo ne tik procedūrų, bet ir staigių aplinkos pasikeitimų, nes jie nesupranta, kaip reaguoti ir prisitaikyti. Jei nors kartą vaikas buvo apžiūrėtas prievarta, jis kitą kartą tikriausiai pravirks ir priešinsis. Tam, kad vaikas išvengtų nemalonių jutimų įšvirkščiant vaistus, sukurta daugybė geriamų vaistų formų. Švirkščiami vaistai skiriami tik tuomet, kai be jų neįmanoma gydyti ligos. Svarbu ne tik teisingai gydyti mažąjį ligonį, bet ir deramai su juo elgtis. Kai kurie vaistai labai neskanūs, o kai kurios procedūros skausmingos, todėl mažylis pradeda priešgyniauti tokiam gydymui. Tokiu atveju tėveliai neretai bando pergudrauti vaiką, sakydami, kad vaistai “labai skanūs”, kad atliekant procedūrą “neskaudės”. Taip elgtis nedera. Negalima vaikui meluoti, nedera jo bauginti, kad “gali būti dar blogiau” ir nevalia bausti už nepaklusnumą.

Reikia stengtis kuo greičiau sugirdyti vaikui vaistus arba atlikti procedūrą (įkalbinėjant labai praverstų žaislai, šmaikštumas ir humoro jausmas), o po to jį pagirti ir pamaloninti už ryžtingumą ir kantrybę.

Mokslininkai yra pastebėję, ir tyrimais patvirtinę, kad šeimoje vyraujantis mikroklimatas daro didžiulę įtaką ten augančių vaikų imuninei sistemai. Esant konfliktams ir nesutarimams šeimoje, vaikų imuninė sistema smarkiai nusilpsta. Jeigu vaikai dažnai serga, reikia atkreipti dėmesį ir į tėvų tarpusavio bei tėvų ir vaikų tarpusavio santykius ir juos keisti.

Liga ir pasikeitusi vaiko mityba

Vienas iš dažniausių įvairių ligų požymių – pablogėjęs vaiko apetitas. Sunegalavęs vaikutis – kad ir kiek jam metų – mažiau domisi maistu. Natūralu, jei maistu pradeda net bjaurėtis. Ligos metu organizmas neturi galių virškinti tiek maisto, kiek jam yra įprasta. Todėl sergančiajam gaminkite mažiau nei sveikam. Sunegalavusiam vaikui negalima duoti jokių neįprastų, anksčiau jo nevalgytų patiekalų.

Kad daugiau suvalgytų, tėvai sergančiam vaikui siūlo saldumynų. Tai klaida, nes saldumynai mažina ir taip jau menką apetitą. Be to, atsiranda ir kitas nemalonumas – vaikas pasveikęs pradeda reikalauti tik saldaus maisto. Sergantiems tinka sutrintas, lengvai virškinamas maistas – įvairios košės, mėsos maltinukai. Į košes nedera pridėti daugiau nei iki ligos aliejaus, sviesto, grietinės, kiaušinio trynio – žodžiu, maisto nereikia koncentruoti (o juk tėvai nori, kad sergantis suvalgytų daugiau, „stipriau“).

Susirgusiam, karščiuojančiam vaikučiui svarbiausia duoti daug atsigerti. Leiskite gerti tiek, kiek jis nori, jo mėgstamo gėrimo. Tinka skiestos, nelabai koncentruotos natūralios sultys, arbatos. Pasiūlykite natūralaus nesaldinto vandens. Sergančiam vaikui netinka spalvoti limonadai, juolab su kofeinu. Vandens nekeiskite pienu. Vaikui sveikstant atsiranda susidomėjimas maistu – jis paprašo valgyti... Atsiradęs apetitas rodo, kad liga traukiasi. Tačiau „nestovėkite ant blakstienų“, kad tik daugiau vaikutis suvalgytų. Daugelio susirgusių vaikų apetitas atsistato palaipsniui. Tai natūralu.

Logoterapeutė Jurgita Rozmanė

ANKSTYVOJO AMŽIAUS VAIKŲ KALBA

Pirmieji metai

Pirmą mėnesį kūdikis pradeda sukti galvytę į kalbančiojo pusę, sekti jį akimis, tarti gerklinius garsus. Vėliau atsiranda balsiai. Tai įvyksta tarp kelių pirmų savaičių ir antro mėnesio pabaigos. Trijų mėnseių kūdikiai kalbinami gali krykštauti, šypsotis, garsiai juoktis. Ketvirtą – penktą mėnesį atsiranda dvibalsiai, pirmieji priebalsiai ir skiemenys.

Mėgdžiodami kūdikiai išmoksta visų garsinės kalbos elementų: garsų, tonų, tempo, ritmo, melodiškumo. Kasdien bendraujant kalba, tariami garsai įsitvirtina. Artėjant vieneriems metams jau tariami dviskiemeniai išsireiškimai, kai kurie iš jų („tete“, „mama“, „baba“, „sese“) gali būti tariami kaip prasminiai vardai. Vienerių metų vaiko ždyną sudaro 8-10 žinomų žodžių.

Antrieji metai

Antrųjų metų pradžioje vaikai pradeda tarti pirmuosius prasmingus žodžius, vėliau kalboje atsiranda trumpi dviejų žodžių sakiniai. Žodynas sparčiai plečiasi.

Tretieji metai

Trečiųjų metų pradžioje vaikai kalba 4-5žodžių vientisiniais sakinukais. Sakiniai sparčiai ilgėja. Žodyną sudaro apie 800-1000 žodžių. Vaikai taisyklingiau ištaria žodžius, daro mažiau jų derinimo klaidų. Tokio amžiaus vaikų kalbai būdingas fiziologinis šveplavimas, tačiau tai yra norma. Vaikai gali neištarti sunkiau artikuliuojamų garsų (ch, h, f, r, š, ž, č, dž), mikštinti kietuosius priebalsius. Paprastai laikoma, kad trejų metų vaiko kalba jau yra susiformavusi.

Kaip ugdyti vaikų kalbą?

Ypatingai svarbi kūdikių ikikalbinių įgūdžių formavimuisi yra emocinė aplinka (priglaudimas, šypsena, kalbinimai, juokas, lopšinės, žaidimai)

Kuo įvairesnė, turtingesnė vaiką supanti aplinka (ryškūs įvairiaspalviai žaislai, varpeliai, muzikinės dėžutės, garsus skleidžiantys žaislai, muzikosįrašai)

Vaikas turi būti intensyviai kalbinamas, girdėti taisyklingą aplinkinių kalbą, kad galėtų ją mėgdžioti.

Su vaiku kalbėti išraiškingai, su intonacija, trumpais sakinukais – taip lavinamas vaiko sugebėjimas suprasti kitų žmonių kalbą.

Kartu su vaiku stebėti aplinką, aiškinti įvairius reiškinius, atsakyti į nesibaigiančius „kodėl“, skaityti pasakėles, mokytis deklamuoti trumpus eilėraštukus, kartu dainuoti daineles.

Kada kreiptis į logopedą?

Jei kūdikis pirmą gyvenimo pusmetį ir vėliau ir vėliau nepradeda skleisti jokių garsų.

Jei kūdikis (vaikas) nereaguoja į garsus arba reaguoja tik į labai stiprų garsą.

Jei vaikas baigdamas antruosius gyvenimo metus netaria prasmingų žodžių, nesudaro trumpos frazės.

Jei vaikas baigdamas trečiuosius metus bendrauja savo susikurta klba, suprantama tik tėvams, bet nesuprantama aplinkiniams.

Jei savo norus reiškia tik aktyviai gestikuliuodamas rankomis.

KAIP PADĖTI MIKČIOJANČIAM VAIKUI

Mikčiojimas - kalbos tempo ir ritmo sutrikimas, kurio pagrindinis požymis yra ritmo sutrikimas, kurio pagrindinis požymis yra kalbos organų traukuliai, atsirandantys išsakant mintis.
Dažniausiai mikčioti pradeda 2-4 metų vaikai, kai intensyviausiai vystosi jų kalba. Apie 80 proc. vaikų šis sutrikimas yra laikinas, tačiau kartais jis išlieka visą gyvenimą. Lietuvoje mikčioje 3-4 proc. žmonių.

Tėvų pagalba mikčiojančiam vaikui

Konsultuokitės su logopedu, kaip reikėtų elgtis su mikčiojančiu vaiku.

Stenkitės šalintdirbatei priežastis,trugdančias vaikui sklandžiai kalbėti.

Namuose sukurkite ramią aplinką, laikykitės dienos režimo.

Venkite pernelyg jaudinančių televizijos laidų, triukšmingų renginių.

Leiskite vaikui pačiam kalbėti, neužbaikite jo žodžių ir minčių, padrąsinkite jį.

Kalbėdami su vaiku būkite dėmesingi, žiūrėkite jam į akis.

Kalbėkite neskubėdami, vartodami žodžius, kurie nuskambėjo vaiko kalboje, pvz.: jeigu vaikas sako"aš m-m-matau kškį", jūs atsakykite lengvai, atsipalaidavę "O! Tu matai kiškį!Jis gražus".
Jeigu vaikas kalba tuo metu, kai jūs dirbate darbą, reikalaujantį susikaupimo (vairuojate automobilį, pjaustote daržoves ir pan.), patikinkite, kad negalite į jį žiūrėti, bet atidžiai klausote.
Kai vaikas lausinėja apie mikčiojimą, ramiai ir geranoriškai atsakykite, kad pastebėjote jo kalbos nesklandumus ir padėsite juos įveikti.

Neverskite vaiko garsiai skaityti, dainuoti, deklamuoti eilėraščius, jei jis to nenori.

Jei vaikas lanko darželį, informuokite auklėtoją apie sutrikimą, papasakokite, kaip su vaiku reikėtų elgtis ir bendrauti.

Stenkitės kuo dažniau parodyti vaikui, kad jį mylite, vertinate ir kad jums malonu su juo bendrauti.